Programiniu būdu sukurta tariamoji atmintis, kurią kompiuterio programos naudoja kaip operatyviąja atmintį.

Iš tikrųjų tik dalis virtualiosios atminties yra operatyviojoje atmintyje. Kita, paprastai didesnė, dalis būna diske. Tačiau visa virtualioji atmintis adresuojama kaip viena ištisinė sritis. Programa, pateikdama adresą, nežino, kur juo įvardytas duomuo iš tikrųjų yra. Jeigu jis yra diske, tai virtualiosios atminties programa jį skaito iš disko ir pateikia programai, tarsi jis būtų operatyviojoje atmintyje.

Iš tikrųjų duomenų keitimosi su disku procesas yra sudėtingesnis. Virtualiosios atminties programa operatyviojoje atmintyje turi podėlį, į kurį pasideda iš disko paimtas duomenų porcijas, kad kai vėl jų prireiks, nereikėtų kreiptis į diską.